Naujatikiams

Ką reiškia būti Dievo vaiku ir ne tik? II dalis

Narių vertinimas: 0 / 5

Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi
 

 

dad child holding hands

pirmos dalies supratome, kad tapti Dievo vaiku gali tik per Jėzaus atliktą darbą ant Golgotos kryžiaus. Jis yra tas tiltas, per kurį ateiname pas Dievą Tėvą. Jėzus sunaikino viską, kas mus skyrė nuo Dievo ir įkūrė tarp Jo ir mūsų taiką: Efeziečiams 2: 13 Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, per Kristaus kraują tapote artimi. 14 Nes mūsų sutaikinimas yra Jis, iš abejų padaręs viena ir sugriovęs mus skyrusią sieną, 15 savo kūnu panaikinęs priešybę – įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais, – kad iš dviejų sutvertų savyje naują žmogų ir atneštų taiką. 16 Jis viename kūne abejus sutaikino su Dievu per kryžių, kuriuo ir sugriovė priešiškumą. Tad pirmiausia, ką turėtum padaryti, tai priimti Jėzaus padarytą kryžiaus auką dėl tavęs.

Antras dalykas, kurio reikia, norint būti Dievo vaiku – tai TIKĖJIMO Dievu, TIKĖJIMO atliktu Jėzaus darbu, kurio esmė aprašyta I-oje dalyje. Laiške Žydams skaitome 11:6 „O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina.“

Kad tavo tikėjimas būtų tikras, tau reikia turėti asmeninį susidūrimą, ASMENINĮ DIEVO IŠGYVENIMĄ t.y. apreiškimą Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šv. Dvasios. Tikri Dievo vaikai turi asmeninį ryšį santykį su Dievu Tėvu, nes neįmanoma pavadinti savo tėvu to, kuris tau svetimas, su kuriuo nėra jokio santykio, jokio panašumo ar dar blogiau, apie kurį net nežinai, kad egzistuoja... Jeigu pradžioje sunku tikėti atsimink, kad tikėjimas prasideda širdyje ir paklusnume Dievo Žodžiui, kaip TAIP ir AMEN. Nesileisk į kompromisus, nesiduok abejonių ir dvejonių slegiamas, nes tai neduos jokio pokyčio. Nepaklusnumu Dievui ir nepasitikėjimu Dievu prasidėjo visos žmonijos problemos, o dabar Dievas vieno vienintelio teprašo – tavo tikėjimo ir tai net tavo paties pagalbai, tavo gerovei.

Reikia teisingai suprasti – TAVO TIKĖJIMO: ne tavo kaimynės, ne tavo artimųjų, ne tavo Pastoriau ar kitų pamokslininkų, bet Dievas nori TAVO TIKĖJIMO. Tai reiškia, kad tavo santykiai su Dievu negali remtis vien tik kitų žmonių tikėjimu, patirtimi, darbais ir suvokimu apie Dievą, nes Dievas Tėvas yra Gyvas Dievas ir Jis labiausiai iš mūsų nori asmeninio bendravimo su Juo. Dievas tam mus ir kūrė, kad su Juo bendrautume, turėtume artimus meile ir pasitikėjimu grįstus santykius.

Tavo tikėjimas nebus užtikrintas ir stiprus, jei neturėsi asmeninio apreiškimo, kas yra Dievas, ką Jis padarė dėl tavęs, koks Jis yra, jei nebendrausi su Dievu, kaip su Tėvu. Iš savo patirties žinau, kad sunku pasitikėti tuo, ko nesupranti, ko nepažįsti, bet tai nereiškia, kad negali suprasti, tai nereiškia, kad Jo nėra.

LIUDIJIMAS apie asmeninį Dievo išgyvenimą, kurio reikia kiekvienam, nes be apreiškimo mes turime teorinį, paremtą žiniomis, kitų pamokslais ir išgyvenimais tikėjimą dažnai religinį tikėjimą... Čia tik atkarpa, kaip tapau Dievo vaiku, nes visas įtikėjimo liudijimas labai labai ilgas...

Pirmą kartą į gyvo tikėjimo protestantų bažnyčią „Gyvenimas ir ramybė“ atėjau prieš daugiau nei 3 metus. Atėjau tikrai ne iš gero gyvenimo (kaip ir dauguma). Kai atėjau tarnavimas buvo prasidėjęs, vyko šlovinimas. Atsistojau kažkur žmonių viduryje šalia sesers vyro ir klausydamasi giesmės pradėjau visa drebėti, nesupratau, kas vyksta rodėsi vidinis drebulys išpurtys mane – pasipylė ašaros. Tą akimirką dar nežinojau, kad tai buvo Šventoji Dvasia, bet supratau kaip niekada aiškia – Dievas yra ir šie žmonės tikrai Juo tiki! Trečią kartą atėjau jau ne į tarnavimą, bet tiesiai į pastoriaus vedamą Biblijos mokyklėlę, nes viskas labai paprasta, jeigu Dievas tikrai yra, tai kaip aš galiu toliau gyventi Jo nepažinodama, nesuprasdama toliau būti svetima Jam, o Jis man, kaip aš galiu toliau gyventi apsimesdama, jog Jo nėra, jei Jis yra. Dar mintyse skambėdavo rašto eilutė, kurią tuo metu pastorius itin dažnai cituodavo Ozėjo 4:6 „Mano tauta žūsta dėl pažinimo (žinių) stokos!“ Todėl nuo pat pirmų dienų, kai išgirdau išgelbėjimo evangeliją atsidaviau Dievui ir pradėjau sekti paskui Jėzų.

Mano protas ėjo iš proto vien nuo minties, kad Dievas yra visur esantis, viską matantis, viską žinantis, galingas Kūrėjas Viešpats. Bet už vis labiausiai nuostabą kėlė Jėzus. Aš vaikystėje buvau krikštyta, eidavau į katalikų bažnyčią, bet Jėzus man buvo svetimas, o bėgant metams net priešiškas dėl vyraujančių pasaulietiškų religinių propagandų... Bet dabar aš išgirdau, sužinojau – Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas, Jis asmeniškai mirė už mano nuodėmes tam, kad aš būčiau Dievo vaikas, kad gyvenčiau, nes Jis atėjo duoti apsčiai gyvenimo, o tai reiškia, kad dabar mano gyvenimas gali pasikeisti, iš tiesų pasikeisti! Tuo pačiu supratau bene svarbiausią dalyką, ką turėtų suprasti visi naujai įtikintys žmonės: aš einu į mirtį, aš esu nusidėjėlė, man reikia Jėzaus realiai, ne truputį ne tik sekmadienį vieną valandą, man reikia JO VISO, nes aš nebe pakeliu savo naštų.... Taip pat išgirdau, ko niekada niekas man gyvenime nebuvo sakęs, Dievas nekūrė manęs nuodėmei, Dievas neplanavo man fizinių ir sielinių skausmų ir visų kitų bėdų, problemų, Dievas YRA ir Jis yra GERAS!!! Taip pat kaip niekada aiškiai suvokiau, kad gyvenimas su Dievu yra visiškai priešingas nei kad aš gyvenau, todėl ir buvo mano gyvenime tiek daug skausmo, netekčių, nepilnavertiškumo, tuštybės... O dabar yra sąmoninga galimybė pradėti viską iš naujo, nes Dievas visa kuria nauja, nes tas kas Kristuje tas yra naujas kūrinys, sena praėjo – štai visa tapo nauja.

Pradėjau atgailauti ir mano atgaila tęsėsi apie 2 mėnesius, kalbu apie tą atsivertimo nuo blogų darbų atgailą, nes šiaip atgaila yra neatsiejama nuo krikščioniško gyvenimo, jei seki Jėzumi tai eini gryninimo kelią, o širdis išgryninama būtent per išbandymus ir atgailą, kuri nuveda į pasikeitimą. Aš nežaidžiau nė minutės bažnyčios. Aš dariau viską rimtai, nes tai mano vienintelis gyvenimas, kuriam išgelbėti Dievas suteikė malonę, nes už mane KRAUJO KAINA SUMOKĖTA, už mane buvo nukryžiuotas išniekintas išplaktas ir visaip iškankintas Jėzus, kad tik aš turėčiau amžiną gyvenimą ir ne tik – kad aš būčiau sugrąžinta pas Dievą Tėvą į tikruosius namus. Atėjo pagarbi Dievo baimė, kuri labai greitai pašalino visas sąmoningas nuodėmes iš mano gyvenimo. Tačiau aš dar labai daug ko nesupratau...

Buvo sunku skaityti Bibliją, bet nepasidaviau, nes suvokiau, kad ten yra mano atsakymai, ten parašyta TIESA, ten yra tai, ką aš turiu žinoti, kad pažinčiau savo Dievą Tėvą. Grįžus po darbo žiūrėdavau pamokslus, po to sėsdavau prie praktikos ir egzaminams ruoštis, tačiau su kiekviena diena didėjo noras pažinti Tą, kuris mane sukūrė, išsirinko ir turi vilties ir gerovės sklidiną ateitį. Pradėjau daugiau melstis, tiksliau ŠAUKTIS Dievo. Maldos su kiekviena savaite keitėsi, gilėjo. Ačiū Dievui už bažnyčią, nes eidavau kiekvieną antradienį į maldos tarnavimus, kuriuose paaiškino, pamokė, kokių maldų būna, ką reiškia malda ir atskleidė svarbiausią dalyką, kad malda tai bendravimas su Dievu, tai bendravimo auka, kurios Jis laukia labiausiai iš mūsų. Tas suvokimas, kad Dievas manęs laukia, Jis nori būti su manimi be galo sužavėjo ir automatiškai priklausoma nuo maldos gyvenimo tapau. Vis dėlto dar buvo manyje labai daug „kaip“ „kodėl“ ir „nesuprantu“.

Tapti Dievo vaiku ir pažinti Dievą Tėvą man padėjo savarankiškumas, užsispyrimas ir troškimas. Jeigu aš išgirsdavau pamokslo ar šlovinimo metu kažką apie Dievą, ko nesuprasdavau, tai neidavau klausti kitų žmonių, ką tai reiškia. Aš pati maldomis ir Biblijos skaitymu ieškojau Tiesos, ieškojau Dievo veido, artinausi prie jo taip kaip mokėjau. Ten slaptoje savo kambarėlyje kasdieną nešdavau bendravimo aukas, tai maldą gyrių Dievui, atnešdavau Jam visą save tokią, kokia buvau: be kaukės, be veidmainystės, atvira ir sudužusi, iškankinta siela, išvarginta gyvenimo, nematanti jokio džiaugsmo ir kaip šiandien atsimenu tiesiog rėkiau maldoje „Tai kur tas džiaugsmas, apie kurį rašai savo žodyje, kur tas atpirkimo džiaugsmas aš neturiu Jo aš akla dar.. padėk man, Dieve, aš noriu matyti, noriu būti pilna tavo gerumo, pilna tos šviesos, apie kurią Tu tiek kalbi Jėzau!“ Man buvo nesvarbu ar kaimynai girdėjo ar ne, nes mes turime išmokti išleisti tamsą lauk ištuštinti save, išpilti tą bjaurastį lauk, kad Dievas mus galėtų pripildyti savo grožiu, savo meile, palaima išmintimi.

Tokių maldų mano gyvenime buvo ne viena ir ne dvi... Kol tvirtai atsistojau tikėjime ir pasitikėjime Dievu, begales kartų kritau ant kelių su ašaromis, sielvartu, baime ir nežinia. Dar viena iš tokių buvo, kai vieną dieną bažnyčioje šlovinimo metu suvokiau, jog nėra tos laisvės manyje, apie kurią Viešpats kalbėjo Jono 8:36: tad jei Sūnus jus išvaduos, iš tiesų būsite laisvi. Ir ne tik, aš pasipiktinau savimi ir kitais, kad giedam žodžius Dievui, kurių nesilaikome savo gyvenime, kad elgiamės kaip veidmainiai... Aš taip troškau iš visos savo esybės garbinti Jį, nesvarbu, ką žmonės pamanys, koks skirtumas, ką sakys žmonės, nes jie vieną dieną draugai, o kitą dieną neaišku, kas jiems šaus į galvą ir bus priešiškai nusiteikę. Svarbu, ką amžina meile mylintis Dievas Tėvas apie mane galvos. Atsimenu, kaip besimeldžiant Dievas mane Dvasioje pakėlė skelbti tai, ką noriu matyti. Grioviau visas pikto sienas, kurios laikė mane įkalintas: skausmą dėl netekčių, baimes, neatleidimą, žmonių nuomonę, neapykantą ir daug kitų. Skelbiau, kad Jėzaus vardu šios grandinės yra nutraukiamos, nes Dievas mane išvadavo. Taip pat meldžiausi atskirai Dievui dėl apreiškimo apie įvykius Golgotoje, supratau, kad meluoju pati sau vadindama save krikščione ir nesuprasdama, o kas ten atsitiko, kas yra tas Jėzaus ištartas „ATLIKTA“, ką Jis ten atliko, ką Jis iškentė dėl manęs? Ir to išgyvenimo niekada nepamiršiu, nes tai buvo pirmas kartas kai besimeldžiant tiesiog ugnis ėjo nugara, karštis pylė (po to tik sužinojau, kad kartais taip būna, kai Šv. Dvasia nužengia) ir galiausiai tas persmelkiantis iki kaulų smegenų suvokimas – Jis čia šalia stovi, aš prie Jėzaus kojų.. O atsakymas toks paprastas, kad Jis yra tikras draugas ir viskas atlikta, kad mes susitikti šitaip kas kartą maldoj galėtume. Po to Dievas nesustabdomai per pamokslus kalbėjo ir atvėrė iki galo, kad buvo atlikta ant kryžiaus.

Taigi ačiū Dievui už Jo malonę, nes būtent maldose šlovindama Dievą pradėjau gauti asmeninius apreiškimus iš kurių vienas ir buvo, kad Dievas yra Tėvas, bet ne toks tėvas, kaip čia žemėje mes turime, bet TOBULAS, ištikimas, visada padedantis, visada esantis šalia, visada išklausantis, patariantis, visada rūpestingas ir besąlygiškai mylintis ir geriausia, kad dėl Jėzaus padarytos aukos niekas manęs nebeskiria nuo Jo. Aš esu DIEVO VAIKAS Jis panoro prisiimti atsakomybę už mane, Jis panoro mane vesti už rankos tiesiu ir teisingu gyvenimo keliu, Jis nušluostė kiekvieną mano ašarą REALIAI ir užgydė kiekvieną mano žaizdą!!! Galėčiau nesustodama rašyti, koks Jis nuostabus, bet jeigu neturėsite asmeninio Dievo Tėvo išgyvenimo, susidūrimo su Jėzumi, šios kalbos taip ir liks kalbos. Pabaigai pasakysiu, kad Dievą išgyvenau iš didelio troškimo Jį pažinti, kai užsidariau slaptame savo kambarėlyje įsijungiau šlovinimą ir meldžiausi iškėlusi ultimatumą „Dieve, neatistrauksiu iš maldos, kol neateisi, nebegaliu gyventi nepažinodama asmeniškai tavęs, negaliu gyventi pagal kitų supratimą, aš noriu Tavęs ir tik Tavęs, ateik ir parodyk, kas Tu ir koks Tu esi, parodyk man!“ Grindys buvo šlapios nuo ašarų, nugara šlapia nuo prakaito, nes karštis, kaip ugnis tiesiog ėjo per nugarą. Ir Jis atėjo savo grožyje, tada kai nurimau perpildė saugumo jausmas ir žodžiai „Aš tavo Tėvas niekados tavęs nepaliksiu, nes Tu esi Mano!“ Aš DIEVO VAIKAS.

R.N.

APIE MUS

Klaipėdos Sekminių Bažnyčia 
"Gyvenimas ir Ramybė"

Tarnavimai vyksta:

Antradieniais 18.00 val.

Sekmadieniais 11.00 val.

Kontaktai

Minijos g. 2
Klaipėda, LT 91234. 
Email : gyvenimasirramybe@gmail.com

Tel.: +37063038872

Rekvizitai:

Dešimtinės ir paaukojimai

LT50 7300 0100 7501 1487

Bažnyčios pastorius

Jevgenijus Semčenko

Mus rasite:

 
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas