Liudijimai

Liudijimai

2017 balandžio 26
2017 balandžio 20
2017 vasario 24
2016 vasario 29
2016 sausio 19

Kai Viešpats ištraukia iš tamsiausios tamsos

Narių vertinimas: 1 / 5

Žvaigždutė aktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi
 
flying womanJaunystėje, spinduliuodama optimizmą, svajojau apie santuoką iš meilės, kurioje būsiu gera mama, ideali šeimos židinio kurstytoja. Deja, dabar galiu pasakyti, kad išminties stoka, pasidavimas ir didžiulė savigaila nuo pirmųjų bendro gyvenimo su vyru mėnesių viską pasuko kita linkme.Sulaukusi 32 metų ir pragyvenusi santuokoje aštuonerius metus, džiaugtis neturėjau kuo. Vyro priklausomybė alkoholiui, savivertę griaunantys įžeidinėjimai, psichologinis smurtas, melas, dažnos naktinės gastrolės su “draugais” buvo kasdienybė.
Vieninteliam sūnui taip pat nebuvau ideali mama - depresijos iškankinta neturėjau, ką duoti. Vaikas kaip kempinė sugerdavo visus mūsų nesutarimus. Vyro namiškiams irgi neįtikau. Nors, atrodo, stengiausi būti paslaugi, supratinga, bet praraja santykiuose tik gilėjo. Vis dažniau iš aplinkinių gaudavau patarimų išsiskirti. Tačiau išlaikyti vaiko viena nebūčiau pajėgusi, o į patėvio namus grįžti nebenorėjau.
Tik dabar galiu blaiviai įvertinti šį savo gyvenimo etapą, o tada atrodė, kad dauguma šeimų taip gyvena. Tad beliko džiaugtis retomis gražiomis akimirkomis, kurios suteikdavo vilties. Meilė, kurią vis dar jaučiau savo vyrui neleido pasiduoti.Tačiau diagnozavus onkologinę ligą, gyvenimas nusidažė dar kitokiais atspalviais. Paklausus, kiek man liko gyventi, gydytojas atsakė: „Gal vienus, o gal penkis metus“. Ašarų nebuvo, savigailos taip pat, nes dažnai jau pagalvodavau, kad - gimiau šioje žemėje, bet ar kas paklausė, ar aš norėjau gimti. Dažnai su pasididžiavimu ištardavau, kad nebijau mirti.
Grįžusi iš ligoninės telefonu gavau žinutę: “Tu vis tiek greitai mirsi, atiduok man savo vyrą”. Nuo to momento dingo naivus mąstymas, kad vyras dažnai išgėrinėja su “draugais”. Patikrinus telefono išklotines abejonių neliko. Pasirodo, buvau ištekėjusi už “geidžiamiausio” vyro pasaulyje. Telefono numerį teko pasikeisti, nes skaudinančios žinutės su prakeikinėjimais, dažniausiai naktimis, nesibaigė, atrodė, jas rašė pats Liuciferis iš pragaro.
Dabar nesuvokiu, kaip praėjau tą gyvenimo etapą, bet mėnesio laikotarpyje teko atlaikyti dar vieną operaciją ir išgirsti, kad naujas darinys matomas mano paskutinėje likusioje kiaušidėje. Ir štai onkologas ištarė lemtingus žodžius, per du mėnesius suplanuoti nėštumą, su perspėjimu, jei nepavyks pastoti, sekantis gydymo veiksmas - kastracija. Buvau jauna ir tai atrodė tolygu mirčiai. Svajonė turėti dukrytę nepaliko daugelį metų, bet nestabili santuoka apie tai leido tik svajoti: bijojau likti be pastogės jau ir su vienu vaiku. O dar ką tik nustatyta onkologinė liga. Bet šiame gyvenimo etape kažkas viską dėliojo lyg be mano paklausimo.
Nuo susikaupusių problemų kūnas nepajėgė pakilti iš lovos, prasidėjo vėmimas nuo dvylikapirštėje atsivėrusių žaizdų, kvėpavimo sutrikimų, tačiau dėl noro pastoti abejonių nebeturėjau. Pavyko pastoti su viena kiaušide, kurioje jau buvo darinys. Laukiausi išsvajotos dukrytės. Gydytojai, sekantys nėštumą, stebėjo, kaip traukiasi ir valosi tas darinys, dėl kurio turėjau būti iškastruota. Savijauta nėštumo metu buvo bloga, persirgau atrodo visomis įmanomomis ligomis. Krūva antibiotikų ir visą nėštumą besitesiantis obstrukcinis bronchitas. Nebepaleido mintys, kad pagimdysiu apsigimusį vaiką. Vyro poelgiai nesikeitė, bet dabar turėjau gyventi dėl naujos gyvybės.
Dukrytei suėjus 2 metukams jaučiau, kad jėgos galutinai išseko ir pasirūpinti mažyle tapo vis sunkiau. Kai jau atrodė, kad viskas baigta, “pasiektas dugnas”, nuo depresijos buvo net kvėpuoti sunku, kas mėnesį prisidėdavo dar po keletą ligų ir simptomų, kurių daktarai nepajėgė nustatyti. Žmonės sakydavo, kad mano simptomai kaip prakeikto žmogaus, bet praleisdavau tuos pastebėjimus pro ausis. Laksčiau per privačius gydytojus Klaipėdoje, kurie taip nieko ir nenustatė. Tik profesorius Vilniuje paskyrė antidepresantus, kurių nusipirkti nespėjau, nes tą rytą, stovėdama virtuvėje įsikibusi į spintelės kampą ir mintyse suvokdama visišką vidinį bankrotą, išgirdau savo ausyse aiškius Dievo pasakytus žodžius: “ TU ESI PRAKEIKTA”.
Tą pačią sekundę mano sąmonėje pradėjo suktis filmas lyg regėjimas, kaip kas mėnesį nuo prakeikimą nešančių žinučių mano savijauta blogėjo. Dievas žinią apie prakeikimą bandė perduoti per žmones, bet aš neišgirsdavau. O dabar aiškiai suvokiau, ką turiu daryti. Stvėriau telefoną ir paskambinau savo mamai: “MAMA, MAN REIKIA NUIMTI PRAKEIKIMĄ”.
Viskas buvo taip aišku! Žinojau, kad prakeikimą gali nuimti tik Dievas. Dievo malonę, susitikimą su Juo ir antgamtinį išgydymą buvau patyrusi jaunystėje. Bet gavusi tai, ko prašiau, neilgai trukus nusigręžiau nuo Dievo ir gyvenau ignoruodama Jį. Tačiau Jis kantriai beldėsi į mano situacijas, matė, kad viena nepajėgiu nieko pakeisti. Jaučiau gėdą, kad dabar, kai blogai, vėl Dievo prireikė, nedrįsau pakelti akių į dangų.
Mamos paprašiau, kad man surastų kunigą - egzorcistą A. Valkauską. Tačiau mama buvo girdėjusi, kad ir Klaipėdoje yra pastorius, po kurio maldų žmonės išlaisvinami, pasveiksta nuo nepagydomų ligų. Ji sutarė dėl susitikimo su šiuo šventiku.
Nuo pirmų bendravimo minučių pajutau, kad šis žmogus pateptasis Dievo ir gyvena pagal Dievo žodį. Atgaila liejosi su pagalbos šauksmu, į kiekvieną mano situaciją buvo atsakoma “DIEVO ŽODIS SAKO“ ... ir taikliai į mano pralaimėjimą. Atrodė, kad Biblija parašyta asmeniškai man. Antgamtiškumas perpildė visą patalpą. Atgailos metu atėjo suvokimas, kad man atleista už ilgametį Dievo ignoravimą.Po pastoriaus maldos atsivėrė kvėpavimas, nuo pečių nusirito lyg akmenų krūva. Tuojau pat iš Dievo sekė pranašiškas žodis, kuris nutiesė kelią tolimesniam pasitikėjimui Juo. Tokio jausmo neaprašyti: LAISVĖ IR TOBULA RAMYBĖ APGAUBĖ. Grįžus namo, pasitikęs sūnus net sušuko iš nuostabos: „Mama, tavo akys kitokios!” Tą akimirką labai aiškiai supratau, kad nusigręždama nuo Dievo pirmiausiai stipriai kenkiau pati sau. Ir nesu nekalta dėl to, kas vyko mano šeimoje. Gyvenimas savigailoje nieko gero neduoda. Lakstymas per pažįstamus ir dejavimas, kad viskas blogai, tik atneša apkalbų atgarsius ir dar labiau sužeidžia, pažemina. Pastorius paaiškino, kad vadindama savo vyrą girtuokliu ir niršdama dėl jo elgesio, situacijos nepagerinu, o pati jį stumiu į priklausomybę. Išgirdusi pamoksle, kad “Mirtis ir gyvybė liežuvio galioje”, pradėjau keisti išpažinimus, einančius iš mano burnos. Išgirdau, kad turiu atleisti visiems, kam jaučiu pyktį. Supratau, kad neįmanoma, bet man paaiškino, kad tereikia mano apsisprendimo atleisti, o toliau jau Šventoji Dvasia dirbs su mano širdimi. Pats Dievas Ją išliejo Sekminių dieną į žemę mums kaip guodėją ir patarėją:

„ Ko tik prašysite manęs mano vardu,
aš padarysiu. Jei mane mylite, –
jūs laikysitės mano įsakymų;
aš paprašysiu Tėvą,
ir jis duos jums kitą Globėją,
kuris liktų su jumis per amžius, –
Tiesos Dvasią,
kurios pasaulis neįstengia priimti,
nes jos nemato ir nepažįsta.
O jūs ją pažįstate,
nes ji yra pas jus ir bus jumyse.(Jono 14:13-17)
Viskas tapo taip aišku. Supratau, kad kūniškas žmogus, kaip sako Biblija, negali suprasti, kas rašoma Jo žodyje. Bet pakvietus Jėzų į savo gyvenimą kaip asmeninį Gelbėtoją, gauname įsūnystės Dvasią ir taip mums Dievo žodis atsiveria. Ir man atsivėrė Biblijos eilutės, o ten parašyta, kad gyvybės šaltiniai iš Jo teka! Būtent to man reikėjo.Kitas žingsnis buvo atleidimo link: “AŠ ATLEIDŽIU” buvo lemiama frazė. Kiekvieną dieną pradėjau matyti pokyčius ne tik savo kūne, prote, bet keitėsi ir aplinkiniai, ypatingai tie, per kuriuos, kaip tuomet man atrodė, buvau tapusi nelaiminga. Dievas pradėjo keisti ir mano požiūrį, taip tapau Dievo dukra, už kurią Dievas nepagailėjo savo sūnaus, kad aš galėčiau gyventi pergalingą gyvenimą “čia žemėje”.
Per tris mėnesius pilnai išsivadavau iš depresijos, be jokių vaistų. Atsidengus prakeikimo uždangai daktarai pradėjo nustatyti įvairius organizmo pažeidimus, bet gydymo taip ir nebeprireikdavo. Prašydavau Dievo išgydyti ir simptomai greitai patys dingdavo. Skaičiuodavau valandas iki sekmadieninių pamaldų bažnyčioje, nepraleisdavau nė vieno tarnavimo. Keletą mėnesių pamaldose verkdavau, viskas, ką girdėdavau, atrodo buvo skirta man, taip Dievas valė mano vidų lyg su šluota. Grįždavau vis ramesnė, lengvesnė, atstatyta.
Dėkoju pastoriui ir jo žmonai, kurie skiria daug savo brangaus laiko naujatikiams, kol patys atsistojame tvirtai ant kojų.
Mokiausi gyventi pasitikėdama Juo ir atiduoti Jam tai, ko pati nepajėgiau pakeisti. Studijavau Bibliją, į rankas patekdavo krikščioniškos knygos pagal mano situacijas, sutikdavau žmones, kurie pastiprindavo savo liudijimais, kaip Dievas padėjo jiems.
Mano šeimos atstatymui Dievas davė dukrytę, nepaisant to, jog aplinkiniams atrodė, kad pagimdžiusi numirsiu dėl onkologijos ir vaikai taps našlaičiais. Bet Dievo mintys, ne žmogaus mintys. Jis išpildė svajonę turėti dukrytę, meldžiau Dievo, kad duotų bent penkerius metus ją praauginti. Atrodė, jau buvau gerokai pažengusi pasitikėjime Dievu, jo pagalba, bet kartais aplankydavo mintis: kaip sugebėčiau atiduoti Jam atsikartojusią onkologinę diagnozę? Bet ir tai patyriau. Mokiausi pasitikėti Juo dar stipriau, turėjau pakilti į naujo stebuklo lygį.
Maldose už mane buvo net keletas gyvai tikinčių krikščionių bendruomenės. Mačiau, kaip ligoniai, kurių atsisako daktarai, pakyla iš 4 stadijos vėžio, pasveiksta nuo autoimuninių ligų, prieš kurias medicina bejėgė, išvaduojami iš priklausomybių, apsėdimų, aklumo, kurtumo, epilepsijos priepuolių ir kasdienių negalavimų. Pamačiau, kad dvasinis pasaulis toks pat realus ir jis nesibaigia kūno mirtimi. Dievas duoda vidinį liudijimą, kuris padeda eiti per sunkumus. Dievas nėra kažkoks įsivaizdavimas, ar kažkur toli, Jis ateina į pagalbą, kai tik Jį pakvieti.Sužinojau, kad daugelis ligų yra dvasinės. Taip aiškiai pradedi matyti, kaip dėl nežinojimo patys save supančiojame kreipdamiesi į būrėjas, ekstrasensus, tokiu būdu atverdami duris velniui į savo gyvenimą. Žmogui smalsu sužinoti ateitį, o tiksliausia mūsų ateitis yra Dievo žodyje. Tik nuo mūsų priklauso, ar mes patikėsime ir gyvensime juo.
Išbandymai, per kuriuos einame gyvenime su Dievu, pakelia mus į aukštesnį lygį, o “NEPATOGŪS” žmonės mus statydina, Dievo šviesoje verčia atsigręžti į save ir pamatyti save iš šono, ar sveikos mūsų pačių reakcijos, pradėti nuo savęs. Dievas davė pažadą savo vaikams, Jis suteikia savo jėgą ir valdžią griauti velnio pinkles. Nes “velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui ir tyko mums pakenkti”. Mums duota Šventoji Dvasia - Guodėja ir Patarėja.Ir svarbiausia, kad Dievas mums davė LAISVĄ VALIĄ rinktis kelią, kuriuo patys norime eiti. Jis savęs neprimeta, bet su tais, kurie šaukiasi Jo, Jis ateina ir vakarieniauja.
Išgirsdavau daug pašiepiančių komentarų, kad patekau į sektą, bet tai girdėdavau iš žmonių, kurie gyvena visiškoje tamsoje, be vilties ir skęstantys priklausomybių ir baimių liūne, bandantys patys savo jėgomis išsikapstyti.“ Drąsino eilutės: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus. „Jūs žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti“(Mato 5:11-13).
Du kartus metuose apsilankydami bažnyčioje krikščionys mano esantys išgelbėti ir teisingam kely. Neapsirikite, Dievas nori gyvo santykio su žmogumi, Jo nėra apeigose ir pastatuose, Jis nori gyventi žmoguje. Pakviesk Jį į savo gyvenimą!Pašaipūnai matė, kad turiu jėgą ir meilę, matė mane visiškai pakeistą, kalbančią ir liudijančią apie kitokį gyvenimą ir viltį. Matė manyje ramybę einant per ligas ir skinant pergales. „Tas kuris manyje, - stipresnis už tą kuris pasaulyje. Jei pasaulis Kristaus nepriėmė, tai nepriims ir tų, kurie vaikšto Jo Dvasioje. Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“. (Rom 8:14). Nebepriklausau nuo tų žmonių nuomonės, kurie patys apgauti ir jiems reikalingas išgelbėjimas.
Dabar dukrytei jau septyneri metai, vyras išlaisvintas iš daugelio blogų įpročių, jaučiuosi mylima ir reikalinga, Dievas įdėjo antgamtinę meilę vyro artimiesiems, įdėjo maldą į mano lūpas, kad jie būtų išgelbėti. Pavyko pilnai atleisti ir žinučių rašytojai. Onkologinė liga nebekontroliuoja mano minčių ir proto, tyrimų rezultatai neigiami. Dievas pakėlė mane į mano stebuklo lygį. Pasitraukė mirties baimė, atstatyta savivertė, mėgaujuosi kiekviena gyvenimo diena tobuloje ramybėje ir prašau Dievo, kad mano lūpos nepaliautų dėkoti už viską JAM.
Gyvybės nevertinimas gal net ligoms atveria kelią, kaip nuodėmės pasekmė, kad suvoktum kiekvienos gyvenimo dienos saldumą, dėkotum už sveiką ir neapsunkintą kvėpavimą. Kad taptumei geresnis, nesikoncentruotumei į savo nesėkmes, bet galėtumei pamatyti ir kito skausmą. Turi prarasti, kad suvoktumei, ką turėjai, bet nevertinai, net nebandei pakovoti. Bet geriau vėliau, negu niekada pajusti gyvenimo skonį.Šiandien labai noriu padėkoti pastoriui E. Semčenko ir visai sekminių bažnyčios„Gyvenimas ir Ramybė“ bendruomenei už palaikymą bei maldas. Taip pat pasveikinti su naujai atsiveriančiomis galimybėmis sekmininkams (Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungai) Seimui suteikus valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą.

APIE MUS

Klaipėdos Sekminių Bažnyčia 
"Gyvenimas ir Ramybė"

Tarnavimai vyksta:

Antradieniais 18.00 val.

Sekmadieniais 11.00 val.

Kontaktai

Minijos g. 2
Klaipėda, LT 91234. 
Email : gyvenimasirramybe@gmail.com

Tel.: +37063038872

Rekvizitai:

Dešimtinės ir paaukojimai

LT50 7300 0100 7501 1487

Bažnyčios pastorius

Jevgenijus Semčenko

Mus rasite:

 
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas