Liudijimai

Liudijimai

2017 balandžio 26
2017 balandžio 20
2017 vasario 24
2016 vasario 29
2016 sausio 19

Viešpatie, mano Dieve, šaukiausi Tavęs, ir Tu išgydei mane

Narių vertinimas: 0 / 5

Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi
 

happy woman 1

Kiekvieno žmogaus tikėjimo kelias yra skirtingas, nors ir tikime į tą patį Viešpatį Jėzų Kristų. Vieniems tikėjimas yra tik sekmadieninė bažnyčia, kitiems – tarnystė Dievui, tretiems – „Dieve prašau ir ačiū“, man tikėjimas – tai gyvenimas Dievo Žodžiu nenutrūkstamame santykyje su Dievu Tėvu per Jo Sūnų Jėzų Kristų Šv. Dvasioje.

Tačiau net turint pačius nuostabiausius santykius su savo Kūrėju ir Jo nuolatinę apsaugą, vis tiek atsitinka įvairių nelaimių, iškyla nenumatytų bėdų, problemų, kurias krikščionys vadina – išbandymu. Ši istorija būtent apie tai, apie mano gyvenime atsitikusį išbandymą.

Kad geriau suprastumėte istoriją, truputis praeities... Vaikystėje aš buvau labai serganti. 9 metų mane ištiko pirmas astmos priepuolis ir buvo diagnozuota bronchinė astma. Kasdienis vaistų vartojimas buvo įprastas dalykas: 3 kartus per dieną įvairios tabletės, piliulės ir purškiami vaistai nuo bronchinės astmos – buvo mano dienotvarkės dalis iki pat 15 metų. Pavasario, rudens ir žiemos sezono paūmėjimai, stipresni silpnesni sirgimai taip pat buvo nuolatiniai ir tada tekdavo vaistų vartoti dar daugiau... O dar įvairiausi dūsimai dėl alergijų, kurių turėjau ne vieną... Tačiau mano gydytoja visada sakydavo, kad astma galima išaugti. Mes su mama tuo tikėjome, kaip mokėjome, bet tikėjome. Ir metams bėgant darydavosi vis geriau ir 15 metų nutariau daugiau apskritai jokių vaistų nebe vartoti, taip pat atsisakiau visų lengvatų dėl fizinio aktyvumo. Ir nuo 16 mėtų aš nustojau vartoti vaistus ir gydytoja pripažino, kad astmą išaugau. Nuo 16 metų iki pat dabar (25 metų) absoliučiai jokių vaistų dėl astmos nevartojau ir gyvenau visiškai aktyvų gyvenimą, kartais net nesirūpindama savo sveikata...

 

Visai neseniai einant iš darbo pradėjau blogai jaustis, nepaliaujamai maudė, skaudėjo raumenis. Iš pradžių nesureagavau, pamaniau, kad dėl vakarykštės treniruotės... Grįžus namo savijauta tik blogėjo, tad nusprendžiau pasimatuoti temperatūrą. Paaiškėjo, kad turiu 38 dalis temperatūros, bet tai man buvo labai keista, nes jokių susirgimo simptomų nebuvo. Kitą rytą temperatūra pakilo iki 38,3 laipsnių. Teko nuvykti pas gydytoją dėl nedarbingumo ir pasidaryti tyrimus. Paaiškėjo, kad virusas. Gydytoja išrašė homeopatinių vaistų ir natūralių imunitetą stiprinančių lašiukų ir jeigu pablogėtų – antibiotikų. Grįžus namo temperatūra jau siekė 38,8 ir kasdien vis kilo. Iškart maldomis bėgau pas savo tikrąjį gydytoją – Jėzų Kristų. Deja, viskas ėjo blogyn. Tačiau tai nesustabdė mylėti Viešpatį ieškoti Jo veido, melstis ir šlovinti Jį net gulint prakaituotame patale. Manyje tiesiog degė troškimas būti išgydytai Dievo. Temperatūra sukilo iki 39,6 laipsnių ir prasidėjo dusinantis kosulys. 4 dienas priešinausi antibiotikams, nors priešas juk buvo ne jie, bet nenorėjau jų gerti, nes gi juose kiek naudos tiek ir žalos organizmui. Buvau išvargusi nuo temperatūros „numušimo“, patalynės keitimo, skalbimo... Vos tik temperatūra sumažėdavo ir vos geriau pasijausdavau imdavau toliau šlovinti Dievą, melstis už viską, ką Šv. Dvasia parodydavo užtarti. Pagrindinis klausimas, kurio klausiau Dievo, ką man reikia suprasti, nes žinau, kad Jėzaus žaizdomis esu išgydyta, nes Evangelijoje parašyta, kad Jo žaizdomis esame išgydyti. Taip pat suvokiau, kad kiekvienas išbandymas yra mūsų ugdymui, mūsų brandai ir pasikeitimams ir svarbiausia Dievo šlovės pasireiškimui... Vis dėlto supratau, kad laikas gerti antibiotikus ir priėmiau tai, kaip pagalbą iš Viešpaties.

 

Po kelių dienų vėl reikėjo pasirodyti daktarei. Temperatūra buvo kiek nukritusi, bet kosulys buvo sausas ir dusinantis, todėl nusprendė peršviesti plaučius ir iš naujo paimti kraujo tyrimus. Gydytoja nelaukė ir pati nuėjo pažiūrėti, ką rodo plaučių nuotrauka. Parėjusi į kabinetą sunerimusi pasiteiravo manęs, ar esu sirgusi bronchitu, nes plaučiuose arba uždegimas, arba bronchitas, tiksliau, bronchinė astma. Aš net krūptelėjau, pasakiau, jog nuo 9-15 metų sirgau astma, bet ją išaugau, nevartoju jokių vaistų iki pat dabar, nes esu išgijusi astmą. Tai gydytojos neįtikino, sako plaučių uždegimo negali būti, nes kraujo tyrimas nerodo uždegimo, tačiau peršvietus plaučius, akivaizdžiai matėsi bronchinės astmos požymiai, todėl išrašė siuntimą į kitą polikliniką išsamesniems tyrimams ir paleido tolimesniam gydymuisi namuose.

 

Išėjau sukrėsta, nes sukilusios abejonės buvo persmelktos baimės: „nejau iš tikrųjų atsinaujino astma, tiesiog taip staiga“... Labai sunerimau, nes kai nutraukiau vaistų vartojimą, dar netikėjau į Gyvąjį Dievą, tiesiog padariau tikėjimo sprendimą. Mintyse mąsčiau tik viena – tai negali būti tiesa, ir supratau – tai mano kova, kurios pergalę Jėzus jau yra iškovojęs. Tą dieną nusprendžiau, jog nepasiduosiu, neatiduosiu savo džiaugsmo ir sveikatos ligoms, nerimui ir liūdesiui, kurį Jėzus nugalėjo ant Kryžiaus.

 

Grįžau namo išsekusi, išgąsdinta, bet su viltimi ir tikėjimu, kad Dievas su manimi ir prisiminiau Rašto vietas, kad: „Viešpats, jūsų Dievas, kovoja už jus, kaip Jis jums pažadėjo.“ (Jozuės 23:10)su mumis – Viešpats, mūsų Dievas, kad padėtų mums ir kovotų mūsų kovas“ (II Kronikų 32:8). Nuo tos dienos kasdien meldžiausi Jėzaus vardu ir grioviau ligos diagnozę, skelbiau Dievo šlovę plaučiams, kvėpavimo takams, Jėzaus vardu įsakiau plaučiams būti sveikiems. Ir taip kasdieną!

 

Šlovė Dievui, po 2 dienų temperatūros nebeturėjau, tačiau kosulys vis labiau draskė krūtinę. Vėl vizitas pas gydytoją. Ji pasiėmusi mano plaučių nuotrauką teigia, kad yra bronchitas arba bronchinė astma. Tačiau aš nebebijojau ir netikėjau jos žodžiais. Buvau įsitvirtinusi, kad Viešpats yra mano uola ir aprūpintojas, kad Jis tuoj, bet kurią akimirką ims ir išgydys mane, nes Jėzaus vardas yra viršesnis už bet kokią diagnozę! Kai gydytoja paklausė ar noriu tęsti nedarbingumą (nes realiai dar reikėjo) pasirinkau užbaigti, elgtis pagal tikėjimą, kad esu sveika.

 

Kitą dieną ėjau į darbą. Viskas, ką aš vartojau nuo kosulio buvo sirupas, kuris skatina atsikosėjimą, jį reikėdavo 4 kartus per dieną gerti, bet aš pamiršdavau, išgerdavau 2, kartais tik 1 kartą per dieną. Nes mano pagrindiniai vaistai buvo tikėjimas, kad Dievas mano gydytojas, kad Jo meilė yra ištikima, kad Jis yra didesnis ir pajėgus mane išgydyti. Kiekvienoje maldoje skelbdavau Šventą Jėzaus Kraują, kuris VISKĄ atpirko.

 

Po kelių dienų, kaip buvo rekomenduota, nuėjau pas kitus gydytojus išsamesniems plaučių tyrimams. Gydytojas mane pasitiko be galo piktai. Priešiškai nusiteikęs paklausė, ko atėjau (mat buvo kelios minutės iki jo darbo pabaigos). Papasakojau, kad atėjau pagal siuntimą, nes praėjusią savaitę dar stipriai karščiavau ir pradėjau kosėti, o vaikystėje sirgau bronchine astma. Nespėjus užbaigti sakinio gydytojas atkirto, kad ir tebesergu astma. Aš atsakiau jam, kad 9 metus jokių vaistų negėriau, kad aš „išaugau“ ją. Tas ironiškai nusijuokė ir teigė, kad nėra tokio dalyko, kaip ligos „išaugimas“, jeigu buvo diagnozuota, vadinasi, ir tebėra. Mėginau klausti, kodėl tada 9 metus nereikėjo gerti vaistų, bet buvo beprasmiška, gydytojas nenorėjo manęs girdėti.

 

Staigiai pasiklausė plaučių, liepė giliai kvėpuoti, o aš su kiekvienu gilesniu įkvėpimu girdžiu, kaip plaučiai tiesiog „cypia“, o iškvėpus stipriai pradėdavau kosėti. Susinervinęs gydytojas subrauko siuntimo lapelius specialiam tyrimui.

 

Išeinu iš kabineto visa sumišusi ir pasipiktinusi, kad man teigia esant ligai, kurios manyje nėra, o gal čia reikia tik elementarų kosulį pagydyti. Tyrimo metu paėmė kraują ir nusivedė į kitą kabinetą, kuriame reikėjo kvėpuoti ir pūsti į specialų aparatą, kuriuo nustatoma plaučių liga. Vėl tas pats. Su kiekvienu iškvėpimu siaubingas užsikosėjimas... Atlikus tyrimus užsiregistravau kitam vizitui, rezultatų sužinojimui. Neslėpsiu širdyje nebuvo ramybės, nes plaučių būklė labai priminė vaikystę, kai sirgdavau ir net ramiai kvėpuojant girdėdavau savo plaučių „cypimą“...

 

Tą pačią dieną velnias pasiuntė savuosius, t.y. žmones, kurie norėjo pavogti tikėjimą, žmones, kurie juokėsi, kad tikiu, kad Dievas mane gali išgydyti, žmones, kurie sakė, jei gydytojai tau sako, kad yra liga, vadinasi, ji ir yra – tu sergi... Ir po tokių kalbų aš tik dar labiau šaukdavausi Dievo, Jo šlovės pasireiškimo šioje situacijoje. Nesvarbu, ką žmonės sako – Dievas už mus ir mūsų pusėje ir Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių!

Iki verdikto vizito turėjau mažiau nei savaitę. Pagrindinis dalykas, ką aš darydavau vos tik sukosėjus – stodavau į kovą pagal II korintiečiams 10:4 parašyta: Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet galingi Dieve griauti tvirtoves“, tad skelbdavau, kad Jėzus yra mano gydytojas, kad Jo žaizdomis mano plaučiai yra išgydyti, kad ligos nepriklauso man, kad mano kūnas yra Dievo šventykla – sveika ir atstatyta. Taip, faktas buvo, kad stipriai kosėju, tad kartais atsiminus išgerdavau tą sirupą nuo kosulio ar arbatos puodelį... Kasdien klaupdavausi prieš Dievą ant kelių giedodavau Jam gyrių, kad tikiu, jog Jis yra mano Gydytojas išlaisvintojas, kad Jis duoda man džiaugsmą, kad Jis yra mano ganytojas ir gynėjas, kad Jis nė akimirkai manęs nepaliko. Mano tikėjimas kasdien augo, kad aš esu sveika ir kad jokios astmos man nėra. Kosulys pradėjo mažėti, nykti.

 

Atėjo vizito pas gydytoją diena. Ryte skaičiau Jono evangeliją, kaip Jėzus gydė ligonius. Atsimenu kaip stabtelėjau ir trumpai pasimeldžiau: „Dieve aš noriu, tiesiog trokštu taip kaip Jėzus ėjo ir gydė, taip ir aš Tavo žodžiu pagyti. Aš tikiu, kad Tu ir dabar esi toks pat – Gydantis Dievas. Prašau, te ši situacija, mano liga, būna Tavo šlovei, Tavo galybės ir jėgos parodymui, Tavo, Dieve, pasireiškimui – išgydyk.“

 

Susiruošusi atvykau į polikliniką. Laukdama prie kabineto, naršiau telefone ir elektroniniame pašte radau neperskaitytą laišką pavadintu „I Belong to God“– aš priklausau Dievui. Ten buvo pacituota mintinai žinoma rašto eilutė I Kor. 6:19-20 eilutė, kad mūsų kūnas yra Dievo šventykla, kad mes nebe priklausome patys sau, kad esame brangia kaina atpirkti, todėl turime šlovinti Dievą savo kūnu ir dvasia. Ir man kaip niekada anksčiau stipriai apsireiškė, kad aš priklausau Dievui, t. y. ir mano kūnas, ir viskas kas ne iš Dievo neturi galios man, neturi jokios įtakos, nieko man negali padaryti jokios situacijos ar aplinkybės, kurios nėra Dievo siųstos man. Aš lyg po ilgos komos atsipeikėjau ir supratau, kad ši rašto eilutė kalba ir apie mano kūną šioje situacijoje – aš esu Dievo ir jokia liga nieko man negali padaryti, NIEKO, nes aš esu Dievo už mano sveikatą jau yra sumokėta ant Golgotos kryžiaus. Manyje pakilo dėkingumas Jėzui, džiaugsmas, didžiulis pasitikėjimas Dievu ir tikėjimas, kad Jis čia šalia manęs kartu su manimi visur eina ir laiko mano dešinę, kad nesusvyruočiau.

 

Įėjus į gydytojo kabinetą vėl pasitiko bambantis, nepatenkintas daktaras su klausimu – ko aš atėjau (mat vėl mano vizitas buvo prieš jo darbo pabaigą...). Paaiškinusi situaciją padaviau jam tyrimų lapelį pilną diagramų ir kitų nesuprantamų ženklų. Jis pasižiūrėjo į mane ir pasiteiravo, kaip jaučiuosi. Aš nusišypsojau ir atsakiau, kad sveikai. Jis vėl pažiūrėjo į tyrimų atsakymus į mane vėl į tyrimų atsakymus ir pasakė, kad dar nori pasiklausyti plaučių. Paklausęs prisėdo ir tarė: „Na nėra tau astmos“... Aš tiesiog nuščiuvau išsišiepiau iki pat dangaus vis kartodama ačiū Dieve. Gydytojas dar kažką sakė, atsimenu, kad linkčiojau jam instinktyviai galvą, tačiau visa ką aš girdėjau tai žodžiai „astmos tau nėra ir ačiū Dieve už pergalę, ačiū, kad mane išgydei“!!!

Skaitytojau, tikiuosi supratai svarbiausią dalyką, kad Dievas yra ištikimas, Jo ištikimoji meilė yra amžina Tau, Tu esi Jo mylimas vaikas, kuriam Jis neleis nutikti nieko tokio, ko neįveiktum. Mano kelionė per šį išbandymą buvo ilga vien dėl to, kad pradžioje buvo silpnas tikėjimas ir buvo abejonių. Petras skęsdamas pasakė tik 3 žodžius „Viešpatie, gelbėk mane!“ ir iškart buvo ištrauktas iš vandens – problemos: „Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Mažatiki, ko suabejojai?“ (Mt.14:31). Tos kasdienės ilgos maldos buvo reikalingos ne Dievui, kad Jis išgirstų, bet mano tikėjimo, ramybės ir užtikrintumo Dievo veikimu augimui. Nuostabiausia yra tai, kad kiekvienas išbandymas tai santykių su Dievu gilinimas, tai Dievo kvietimas dar labiau pasitikėti Jėzumi, dar daugiau melstis ir bendrauti su savo Dangišku Tėvu Šv. Dvasioje. Todėl niekada neliūdėk, neišsigąsk, nebambėk, kai kažkas netikėto ir skausmingo nutinka tavo gyvenime, bet kantriai lauk iš Viešpaties ir kovok gerą tikėjimo kovą!

 

Psalmė 30:1 „Aukštinu Tave, Viešpatie, nes Tu išlaisvinai mane ir neleidai mano priešams džiaugtis dėl manęs. 2 Viešpatie, mano Dieve, šaukiausi Tavęs, ir Tu išgydei mane. 3 Viešpatie, Tu išvedei iš mirusiųjų buveinės mano sielą, išlaikei mane gyvą, kad nenužengčiau į duobę. 4 Giedokite Viešpačiui, Jo šventieji, dėkokite prisiminę Jo šventumą“.

APIE MUS

Klaipėdos Sekminių Bažnyčia 
"Gyvenimas ir Ramybė"

Tarnavimai vyksta:

Antradieniais 18.00 val.

Sekmadieniais 11.00 val.

Kontaktai

Minijos g. 2
Klaipėda, LT 91234. 
Email : gyvenimasirramybe@gmail.com

Tel.: +37063038872

Rekvizitai:

Dešimtinės ir paaukojimai

LT50 7300 0100 7501 1487

Bažnyčios pastorius

Jevgenijus Semčenko

Mus rasite:

 
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas