Liudijimai

Liudijimai

2017 balandžio 26
2017 balandžio 20
2017 vasario 24
2016 vasario 29
2016 sausio 19

Liudijimas - po 18 metų kalėjime Dievas išplėšė iš velnio nagų

Narių vertinimas: 0 / 5

Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi
 

liudijimas Esu dėkingas Dievui už tai, kad esu čia. Prieš metus aš dar nežinojau, kad Dievas iš tikrųjų yra, tuo labiau – kad Jis gyvas. Apie Dievą buvau girdėjęs iš pažįstamų, bičiulių katalikų, tačiau matydavau, kad tie žmonės visiškai nesiskiria nuo manęs – išėję iš bažnyčios daro lygiai tokias pačias nuodėmes: geria, rūko, keikiasi, apgaudinėja, mušasi, meluoja... Todėl ir netikėjau, kad yra Dievas. Jei kas apie Jį užsimindavo, nekreipdavau dėmesio, nes tų žmonių gyvenimai to nepatvirtindavo.

Tačiau po 18 kalėjime praleistų metų, po 12 mirtinų dūrių, po komos ir kitų mirtimi pasibaigti turėjusių atvejų Dievas atėjo į mano gyvenimą ir išplėšė mano gyvybę iš velnio nagų.

Mano tėvai buvo išsiskyrę. Mama mirė, kai buvau 18 metų. Artimiausias ir visą gyvenimą mane gelbstintis žmogus buvo ir yra mano sesuo. Kai pirmą kartą mane sulaikė policija, buvau 10 metų. Taip, teisingai supratote, 10 m. vaikas. Krėsti šunybes man tiesiog „sekdavosi“, aš labai greitai „prasisukdavau“ ir visada turėdavau pinigų. Iš viso kalėjime praleidau 18 savo gyvenimo metų. Tai buvo lyg karuselė su pertraukomis... Atrodo, išėjęs iš kalėjimo nepuldavau vėl daryti nusikaltimų, bet nespėdavau atsistoti ant kojų ir... mane vėl pasodindavo. Mąstydavau, kad išėjęs į laisvę gyvensiu kaip visi žmonės – labai norėjau pasikeisti ir gyventi kitaip, tačiau paleistas iš kalėjimo darydavau tą patį, nes trūkdavo pinigų, o troškimai būdavo dideli – geidžiau turėti viską, ką gali duoti šis pasaulis. Mačiau, kaip vargsta sesuo, kuri stengdavosi sąžiningai užsidirbti. Toks gyvenimas manęs nežavėjo, todėl nespėdavau nė susimąstyti, kaip ir vėl prisidirbdavau.

1994 m. išėjęs iš kalėjimo susipažinau su mergina. Ji pastojo, todėl ją vedžiau. Santuoka netruko ilgai – vos 8 mėnesius, nes eilinį sykį prisidirbau ir mane, vėl pasodino, o tais laikais, jei kuris iš sutuoktinių atsidurdavo kalėjime, santuoką tuoj pat anuliuodavo. Gimė sūnus. Vaikystėje mačiau jį gal 3 kartus. Užaugo be manęs – nesugebėjau tinkamai juo pasirūpinti. Tiesą sakant, mes išvis nebendravome, – kaip jam sekasi, sužinodavau iš savo sesers.

Pasibaigus bausmės laikui, kaip niekad norėjau susitvarkyti gyvenimą – juk aš turiu sūnų! Tačiau nemokėjau normaliai gyventi, nesisekė adaptuotis prie visuomenės. Nenorėjau dirbti paprasto darbo, negalėjau suprasti, kaip žmonės gali kasdien vaikščioti į darbą ir gyventi nuo algos iki algos... Dar daugiau – pykau matydamas, kad mano vaikas nieko neturi. Reikėjo pinigų, tad įvairiausios aferos tęsėsi. „Juk jei neturi pinigų, šiame pasaulyje esi niekas.“ O aš norėjau būti svarbus bet kokia kaina. „Suktis“ aš mokėjau – tiesiog savaime viskas išeidavo: nusikaltimas po nusikaltimo, muštynės, turto prievartavimas, plėšikavimai – bet kokie greiti nelegalūs darbeliai, už kuriuos laukdavo didelis atlygis. Įgijau „autoritetą“, turėjau daug draugų, daug žmonių manęs bijodavo ir paklusdavo, darydavo viską, ką liepdavau. Kartais pats nesuvokdavau, kodėl jie manęs taip bijo ir klauso. Niekas negalėjo manęs sustabdyti, kol vėl nepakliūdavau į kalėjimą. Nors kalėjime mane visi gerbė, visi 4 000 kalinių buvo lyg „šeima“, bet ir ten vykdavo kartais net mirtimi pasibaigiančios muštynės.

2012 m. paskutinį kartą grįžau iš kalėjimo. Buvo blogai, tad stačia galva nėriau į visokiausius darbelius – neberūpėjo jau niekas. Tada pirmą kartą pabandžiau vieno iš pavojingiausių narkotikų „spice“. Parūkius šios narkotinės medžiagos, žmogus iškart gali prarasti atmintį, žymiai sustiprėja tikimybė susirgti plaučių vėžiu, širdies ir kraujagyslių ligomis. O mane paralyžiavo. Maniau, kad tai šalutinis narkotikų poveikis, kad tai – laikina. Nors buvau dalinai suparalyžiuotas, vis tiek jaučiausi „galingas“ – turėjau turto (butą, kelis automobilius), savam rate buvau gerbiamas, tad ir tokia būklė manęs neišgąsdino – ir toliau nusikalsdavau. Prasidėjo paranoja, kad mane seka. Situacija dar pablogėjo. Atrodė, kad tam nėra galo. Po kiek laiko atgavau jėgas ir... vėl įsidūriau narkotikų.

Kai paskambino sesuo, mano būklė buvo kritinė. Ji labai išsigando ir nuvežė į ligoninę. Dabar tikiu, kad tą akimirką pats Dievas ją atsiuntė. Paaiškėjo, kad man – kraujo užkrėtimas. Gydytojai nebeteikė jokios vilties. Mane ištiko koma. Sesuo pasakojo, kad daktarai apie mane kalbėdavo, kaip apie gyvą lavoną. Bet po kelių savaičių aš visgi pabudau. Svėriau gal 40 kg. Tačiau kiek atsigavęs, po savaitės reabilitacijos, aš vėl įsisukau į nusikaltimų ratą. Nepaėjau ir beveik nepakalbėjau, bet aplink mane vis tiek sukdavosi ir žmonės, ir pinigai. Toks jausmas, kad velnias rūpinosi manimi, kad tik jį garbinčiau ir nesustočiau daryti jo darbų. Bičiuliai tampė mane į visus susitikimus, įtraukdavo į visas aferas. Susiradau draugę, kuri pas mane apsigyveno. Kartą susipykome, ir ji sugebėjo net su policija išvaryti mane iš mano paties buto. Tuo metu mane vis priglausdavo kas nors iš draugų. Pradėjau gerti. Galiausiai tiek nusiritau, kad visi nuo manęs nusisuko, net ir tie ištikimieji „draugai“.

Čia ir vėl gelbėjo Dievo siųstoji sesuo, kuri visada mane užjausdavo, kai būdavo negera, padėdavo tiek morališkai, tiek finansiškai. Ji visuomet manęs gailėjo. Jos pažįstama socialinė darbuotoja pasiūlė apsigyventi nakvynės namuose.

Kai mąstau apie metus, praleistus kalėjime, dažnai pagalvoju apie pirmą kartą kalėjiman patekusius jaunuolius, kurie būdavo nuteisti, pavyzdžiui, už „žolės“ rūkymą. Kaip jie šaukiasi mamos ir bet kokios pagalbos... Jaunimas nesuvokia, kad kalėjimas yra baisi vieta, baisesnė nei žmonės įsivaizduoja. Ten vyksta ir muštynės, vagystės, ir prievartavimai... Dažnai jaunuoliai šlaistosi gatvėmis, krečia šunybes ir mano, kad smulkus nusikaltimas yra niekis, kad jiems pavyks išsisukti ir išvengti kalėjimo. Tačiau anksčiau ar vėliau visi prieiname liepto galą.
   Atsimenu, kad kalėjime vykdavo evangelizacijos. Tuos, kurie skaitydavo Bibliją, mes vadindavome bepročiais arba jau visai silpnais, palūžusiais ir nesugebančiais atsistoti. Vienas tokių buvo Andrius. Pažinojau jį labai seniai. Kartą, pamatęs, kad jis studijuoja Bibliją, pagalvojau: „Jam jau viskas... Nebeatsitiesia...“

Ir štai aš – nakvynės namuose. Sugniuždytas, visiškai nusiritęs. Ir sutinku Andrių – pilną gyvybės, susitvarkiusį, tvirtą žmogų, visiškai kitokį, nei buvo kalėjime, – naują žmogų. Pasikalbėjome. Sužinojau, kad jis jau seniai nebevartoja jokių narkotikų ir alkoholio, sukūrė šeimą, gyvena ir džiaugiasi gyvenimu. Jis šaukėsi Dievo, skaito Šventąjį Raštą. Pasiūlė į bažnyčią nueiti ir man.

Kai pirmą kartą atėjau į bažnyčią, buvau priblokštas. Negaliu paaiškinti, kas kaip ir kodėl manyje vyko. Galvojau, kad gal tai dar organizme likusių narkotikų šalutinis poveikis, nors kurį laiką jau nieko nevartojau: kažko išsigandau, pylė prakaitas, širdis daužėsi kaip išprotėjusi, galva svaigo... Neradau sau vietos... Manau, tai buvo Dievo baimė. Norėjau pulti ant kelių, bet viduj dar kaustė išdidumas, puikybė. Tad likau ten, kur sėdėjau.

Grįžęs iš bažnyčios, kiek pavarčiau Naująjį Testamentą, bet nesigilinau. Tačiau kitą rytą pradėjau galvoti, kas visgi vakar bažnyčioj įvyko... Atrodė lyg Dievas būtų man, nesusipratėliui, atsukęs įvykius ir paaiškinęs: Jis yra gyvas Dievas ir nori, kad mano gyvenimas pasikeistų, kad aš nebebūčiau priklausomas nei nuo narkotikų, nei nuo alkoholio, kad nebesikeikčiau, kad būčiau naujas Jo kūrinys. Supratau, kad Dievas nori man dovanoti naują gyvenimą. Viskas nušvito. Tai nepaaiškinamas jausmas. Iškart mečiau gerti, nebevartojau alkoholio ir narkotikų. Veržėsi didžiulė atgaila: 4 savaites kasnakt verkdavau... Tiesiog ištardavau „Viešpatie“ ir pratrūkdavau. Mano sesuo stebėjosi dėl tokių staigių pokyčių: vos prieš savaitę skambinau jai, prašydamas parūkyti ir duoti pinigų, o dabar prašiau maisto ir tiesiog pabendrauti.

Tačiau adaptuotis prie naujo, kitokio gyvenimo nelengva, ypač kai tavo aplinkos žmonės tavęs neskatina, nepalaiko, žiūri kaip į keistuolį. Nelengva buvo ir priprasti, kad žmonės su manimi elgiasi draugiškai. Bažnyčioj visi buvo paslaugūs, palaikė šiltus santykius. Tai mane glumino...

Kai pradėjau melstis, ieškoti Dievo, Jis parodė man ankstesnį mano gyvenimą: kaip ligoninėje į mane žvelgė kaip į lavoną, kaip aptarinėjo, kad aš tuoj mirsiu, kaip per paskutiniuosius tardymus policininkai kalbėjo, kad aš jau beviltiškas – nei vaikščiot, nei pakalbėti negalėjau. Kartą melsdamasis išgirdau tokius žodžius: „Ką paliksi po savęs? Ar bent stiklinę vandens esi žmogui padavęs? Ar atsirastų, kas tau dabar vandens paduotų?“ Šie žodžiai mane pervėrė...

Kelis sekmadienius nebuvau buvęs bažnyčioje. Tąkart pasiryžau pėsčias nueiti, nors vos paėjau, pasiremdamas ramentu (juk visai neseniai buvau paralyžiuotas...) Tas kelias iki bažnyčios man buvo kančia, ėjau sunkiai, labai išvargau. Kai pasiekiau bažnyčią, galvoje sukosi viena mintis – noriu atsigerti. Anksčiau visada man vandens pasiūlydavo vienas iš tvarkdarių, o šįkart atsisuko viena mergina ir tarė: „Tai man galite sakyti – aš atnešiu jums vandens.“ Tai buvo lyg atsakymas iš Dievo. Supratau, kad dabar mane supa kitokie žmonės, kad su Dievu viskas yra kitaip. Dievas pakeitė ir mano vidų bei išorę.

Po įtikėjimo į Dievą, įvyko dar vienas stebuklas. Kartą pasimeldžiau dėl sūnaus – pasakiau Dievui, kad labai noriu su juo bendrauti, paprašiau Jo pagalbos. Praėjus vos kelioms dienoms sūnus pats man paskambino iš Airijos ir pasakė: „Tėti, viskas gerai.“ Nors daug metų mes nebendravome, šiandien mano santykiai su sūnumi yra šilti ir atviri.

O visai neseniai nutiko dar vienas stebuklas. Kaip jau minėjau, gyvenau nakvynės namuose. Neseniai sužinojau, kad galima užpildyti paraišką dėl apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose suaugusiems asmenims su negalia. Tai – Klaipėdos savivaldybės teikiamos socialinės paslaugos – nemokamai suteikiamas būstas gyventi. Paraišką užpildžiau sausio mėnesį. Socialinio skyriaus darbuotojai siūlė neturėti didelių lūkesčių, nes vilties, kad tą butą gausiu, nedaug: eilės didžiulės, daug norinčių, ir atsakymas ateis tik po kelių mėnesių. Apie šią situaciją papasakojau tikintiems draugams. Visa bažnyčia meldėsi dėl šio mano poreikio. Vis kartodavo, kad Dievui nėra neįmanomų dalykų, kad reikia tik tikėti ir ramiai laukti. Taip ir buvo. Aš beveik užmiršau apie tą butą, bet vos po mėnesio mane pasiekė žinia, jog butą gavau! Net nesupratau, kas įvyko. Socialiniai darbuotojai ragino nedėti vilčių, o dabar – skambutis, kad kovo pradžioje galiu kraustytis į dailų, suremontuotą, patogų vieno kambario butą. Kurį laiką negalėjau atsitokėti, vaikščiojau lyg apdujęs. Tik dėkojau Dievui už butą ir bažnyčiai už tikėjimo maldas.

Taigi, kai į mano gyvenimą atėjo Dievas, pasikeitė viskas. Viskas nušvito ir tvarkosi tarsi savaime. Kokia neaprėpiama yra Dievo malonė. Tą, kurį visi laikė gyvu lavonu, Jėzus prikėlė gyvenimui. Dėkoju Viešpačiui už viską.

APIE MUS

Klaipėdos Sekminių Bažnyčia 
"Gyvenimas ir Ramybė"

Tarnavimai vyksta:

Antradieniais 18.00 val.

Sekmadieniais 11.00 val.

Kontaktai

Minijos g. 2
Klaipėda, LT 91234. 
Email : gyvenimasirramybe@gmail.com

Tel.: +37063038872

Rekvizitai:

Dešimtinės ir paaukojimai

LT50 7300 0100 7501 1487

Bažnyčios pastorius

Jevgenijus Semčenko

Mus rasite:

 
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas