Ieškantiems Dievo

Keliauk atsimerkęs

Narių vertinimas: 0 / 5

Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi
 

Feet   Ar kada užsirišote akis ir pasileidote basomis per rasotą žolę į tekančios saulės glėbį? O ar lengva buvo patikėti, kad ledas po kojomis neįlūš ir pavyks be vargo nueiti iki žvejybos vietos?

   Kartą, paskaitos metu, dėstytojas paklausė: „Ar turite draugų?“. Visi sėdėję auditorijoje ėmė mikliai žvalgytis, klausimas buvo netikėtas ir keistas. Kaip suprasti – ar turim draugų? Žinoma! Šį žodį galėjai matyti kiekvieno veide. Tuomet dėstytojas patikslino klausimą:

„O keliems iš jų patikėtumėte savo gyvybę?“. Suglumusiais veidais vėl susižvalgėme, tik šį kartą mąslesnėmis akimis ieškojome minioje pritarimo. Juk negali būti? Kas čia per klausimas? Kokia dar gyvybė? „O keli iš jų atiduotų gyvybę už jus?“ – nekantraudamas tęsė dėstytojas.

   Iki šiol nežinau, koks buvo jo tikslas, ir ką jis norėjo tuo pademonstruoti. Juk jis, literatūros dėstytojas, perskaitęs turbūt į biblioteką netelpančių knygų šūsnį – koks jam skirtumas, turime mes draugų ar ne? Nebent jis norėjo paklausti to, ko beveik niekada savęs neklausiame. Vieniems draugams pasakojam vienus dalykus, kitiems kitus, dar kitiems pasakojam tik tai, ką pasakė per žinias... Natūralu? Turbūt. Šiandien gana „normalu“, kad žodis draugas jau beveik nieko nebereiškia, tiesiog eilinis „priežodis“ prie žodžio „mano“. Dažnai vos susipažinę, išsyk vadiname žmogų draugu. O gal „draugas“ yra šis tas daugiau, ne vien pažįstamas žmogus? Ar patikėtumėte „draugui“ pasaugoti brangų daiktą, kad ir kelioms valandoms?

   Keistas dalykas tas pasitikėjimas. Lipti ant ledo ar ne? Bėgti užsimerkus, ar paklausyti „sveiko proto“ ir nesijudinti iš vietos, neįsitikinus, kad viskas saugu? Visada patikdavo veikiau įsitikinti, kad į ražieną nesusibadysiu kojų, bėgdama iki lauko gale esančio medžio, pro kurio šakas elegantiškai skverbdavosi pirmieji saulės blyksniai. Taip pat nesu žvejojusi su tėčiu ant ledo. Bet jeigu, jeigu tėtis būtų paėmęs mano ranką, palydėjęs mane prie ledo, įspraudęs į rankas meškerę ir tvirtai pasakęs: „Eik tiesiai, ledas pakankamai tvirtas“. Su šypsena ir visišku pasitikėjimu žengčiau ant ledo ir eičiau nesigręžiodama, plačiai atmerktomis akimis, nes tėtis eitų šalia. Nors jis nelaikytų manęs už rankos, iš anksto neguostų, nepataikautų, kad šiandien būtinai pagausiu savo pirmąją didelę žuvį – vis tiek eičiau drąsiai.

   Jis žino, kad viskas bus gerai. Eitų ramus, stebintis ir pasiruošęs atsakyti į bet kurį mano krustelėjimą. Nugalėtų bet kokią baimę ir taip įkvėptų man dar daugiau pasitikėjimo juo ir savimi. Todėl beeidama vaizduočiausi esanti tikra žvejybos meistrė, o jeigu ir ne tokia, tai tikrai žinočiau, kad tėtis viską kantriai parodys ir pamokys ir... ir jeigu ką, padės pagauti žuvį, beje, visiškai nesvarbu, ar pirmuoju ar po dešimties bandymų. Vien buvimas su juo teiktų džiaugsmą ir laimę. Juk mes ją pagausim, tikrai pagausim, net jeigu tėtis pats paslapčia užmaus žuvį ant kabliuko... Pagausim!

   Pasitikėjimas – keistas dalykas. Lyg įgimtas kažkas kažkam už kažką, kurį labai sunku paaiškinti. Savo tėvais dažnas pasitikime, kaip besąlygiškai mus mylinčiais žmonėmis, kaip draugais, kurie už mus tikrai paaukotų gyvybę, už kuriuos ir mes nedvejodami paaukotume gyvybę. O visi kiti? Kiti rikiuojasi po tėvų ir brolių, seserų, senelių, net iš pačių artimiausių nereikalautumepaaukoti už mus gyvybę... O Jėzus? Juk Jis vienintelis, kuris už mus iš tikro atidavė savo gyvybę. Dažnai tardami žodį „auka“, net nesusimąstom, kokia ta auka ir kas tai yra mums asmeniškai. Kokius reikalavimus Jėzui buvote iškėlę prieš tūkstančius metų? Ar Jis buvo jūsų draugų ir pasitikėjimo šventyklų sąrašo viršuje?

   Jn 15: 13 Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.

   Pasitikėjimas įdomus dalykas slypintis kažkur ten, kur ne kiekvienas išdrįsta nueiti net mintimis. Nebijome su tėvu eiti per ledą, o su Jėzumi? Kas gali būti geriau už pilną nuotykių kelionę su ištikimu draugu, kuris savo pavyzdžiu moko pasitikėti, kuris rodo mums kelią pas Tėvą. Kelias nelengvas, bet itin įdomus, nes žinai, kai Jis šalia, nenueisi ten, kur galėtum įlūžti po ledu. Su juo gyvenimas – tai įdomus nuotykis su laiminga pabaiga be pabaigos. Eime?

APIE MUS

Klaipėdos Sekminių Bažnyčia 
"Gyvenimas ir Ramybė"

Tarnavimai vyksta:

Antradieniais 18.00 val.

Sekmadieniais 11.00 val.

Kontaktai

Minijos g. 2
Klaipėda, LT 91234. 
Email : gyvenimasirramybe@gmail.com

Tel.: +37063038872

Rekvizitai:

Dešimtinės ir paaukojimai

LT50 7300 0100 7501 1487

Bažnyčios pastorius

Jevgenijus Semčenko

Mus rasite:

 
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas