Ieškantiems Dievo

Eilinė diena ieškant to, ko nepametei

Narių vertinimas: 0 / 5

Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi
 

glass   Kartokite: „Na, štai, kažin ar jiems patiko susitikimas? Ne, aš jiems tikrai nepatinku, nes nesu pakankamai iškalbus žmogus, nemokėjau reikiamoje vietoje patylėti, o ta lašiša, ta siaubinga lašiša buvo verta nebent... Nemanau, kad kada nors bandysiu gaminti“. Lengva taip mąstyti – bausti save, už bet kokią nesėkmę?

   Nesėkmės visur. Atsibudus ryte, pirma mintis atėjusi į galvą – VĖL rytas, reikia ropštis iš lovos, ruoštis į darbą, vėl stovėti kamštyje... Ar kada susimąstei, jeigu tavo diena prasidėtų nuo minčių: „Vėl nuostabi nauja diena gražiame Dievo sukurtame pasaulyje, kur kiekviena akimirka yra laikas įvykdyti Jo valią“. Nuo kurio „vėl“ pradedi savo dieną?

   Ryte darbe užsiplikiau arbatos puodelį, pasistačiau ant klibančio staliuko ir kai tik norėjau pasidalinti mintimis apie mano nuomone labai reikšmingą susitikimą, kuris vyks už dvidešimties minučių, arbata ėmė ir išsiliejo man ant kelnių. „Nevykėlis“ – galėjau tiesiog matyti tą užrašą visų sužiurusių akyse. Nors pusė bendradarbių suskubo padėti susitvarkyti, situacijos tai visai neišgelbėjo. Į susitikimą pavėlavau. Likusi diena buvo pilna slogių minčių ir baimės dar ko nors neprisidirbti.

   Gal vakaras pataisys nuotaiką? „Alio, gal nori šį vakarą užsukti pas mane į svečius? Rengiu nedidelį artimiausių draugų susitikimą. Bus žaidimų, ilgai nebūsim, tik kokias dvi valandas ir eisim namo, juk rytoj į darbą“. Sutikau. Juk smagu. Pagaliau gal pavyks užmiršti šiandienos fiasko.

   Pasipuošiau, susiruošiau ir iškeliavau. Kelionė iki pažadėtosios geros nuotaikos truko amžinybę. Nekantravau.

   Apžvelgiau draugus. Visi jau atvykę, gerai nusiteikę... Tiesą pasakius, pernelyg gerai nusiteikę. Kas per diena? Gal reikėjo likti namie? Pajutau, kaip juokiuosi iš mandagumo. Na, gerai, juk ne visų pokštai būna juokingi. Pralaimiu pirmą „durniaus“ kortų partiją, juk ne pasaulio pabaiga, kažkas juk turi pralaimėti, toks žaidimas. Viskas būtų nieko, jeigu vienas iš tikrai gerų bičiulių nebūtų kumštelėjęs į šoną ir paklausęs: „Kaip naujos pareigos?“. Jis ką, skaito mintis?! Akimirką mąstau, ką atsakyti, bet pasirodo, kad akimirka užtruko. Visi kone užjaučiamu balsu suklega: „Atstokit, juk žmogui pirmosios dienos naujose pareigose“.

   Teisingai... visiškai teisingai. Susirinkom linksmintis. Bet kodėl nejaučiu linksmumo? Tik kažkokia nenusakoma tuštuma ir beprasmybė. Visi aplink klega, juokiasi, o man nesiseka. Nesiseka pažiūrėti į pasaulį kitomis akimis. Kas man negerai?

   Po susitikimo su draugais nesisekė užmigti. Kankino mintys apie rytojų, vos užmerkiu akis rodėsi, klausiantys kolegų veidai... „Kaip tave paaukštino pareigose, jeigu net arbatos žmogiškai išgerti nesugebi?“

   Ko, kam, kodėl aš, kas per nesąmonė, kodėl taip sudėtinga pasitikėti savimi ir išsipylus ant kelnių arbatą tiesiog nusijuokti. O draugai? Juk jie tikrai nenorėjo manęs įžeisti, klausimai buvo paprasti, eiliniai, užduoti su draugiška ir kone globėjiška intonacija. Tai dėl ko įsižeidžiau? Kodėl už rūpestį apdovanojau juos niūrumu ir pasimetimu? Geras klausimas, pamaniau. Kas tada bando mano kantrybę, ir sukelia, tas niekam tikusias situacijas? Ar situacija sukelia nuotaiką, ar nuotaika sukelia situaciją? Sunku. Nežmoniškai sunku susigaudyti savo minčių ir išgyvenimų labirintuose, kaltinti, teisti, išteisinti, pateisinti, smerkti, prisiekinėti...

   O jeigu tik žinočiau, kur ieškoti atsakymų. Situacija panašėja į tą, kada ieškodamas raktų, nuolat gniauži juos rankoje, su kiekviena akimirka vis labiau širsdamas iš nekantrumo ir vis įnirtingiau gniauždamas juos delne. Kur?! Kur Jis? Kur atsakymas į visus klausimus? Kur tikėjimas, kad viskas susitvarkys, kad net užtrukus su raktų paieška, nepavėluosiu į susitikimą?

   Akimirką stabteliu, pamąstau, juk čia! Atsakymas čia pat, raktai nuo visų klausimų – Jis. Tikėjimas Dievu čia – manyje! Kur ir visada buvo. Tačiau norą atrasti slopinau nereikalingomis emocijomis, kreipdamas dėmesį į išorę, gaišau laiką, ieškodamas akimis, užuot ieškočiau širdimi. Raktai mano delne – Dievo įdėti raktai. Raktai nuo ramybės, pasitikėjimo, tikėjimo. Juk visą laiką bėgiodamas po kambarius ir, įsiutusiomis mintimis, kilnodamas baldus, negirdėjau, kad Jėzus beldžia į mano širdį ir laukia, kol atidarysiu, priimsiu jo meilę, rūpestį. Ir svarbiausia – tik Jis yra Tas, kuriuo pasitikėsiu sunkiausiais momentais, kai nebegalėsiu pasitikėti niekuo, kurį galėsiu mylėti, šlovinti, džiaugtis Jo buvimu šalia, su kuriuo galėsiu kalbėtis per naktis, kada įkyrios mintys taps dar įkyresnės, kada kaltinimai ir teisinimai pasieks savo viršūnes, kada išeitis tik ištikimas, mylimas ir vienintelis, niekada nenusisukantis Jėzus. Jam niekada nebijosiu prisipažinti apie savo jausmus, nes tik Jis myli tiesiog antgamtiškai ir nesvarbu, kas benutiktų, galiu kreiptis į Jį pagalbos: Jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jn 3:20).Su Juo gera visada – sunkiausiais momentais, džiaugsmo akimirkomis... VISADA, nes jis pažįsta mus tobulai.

V.G.

APIE MUS

Klaipėdos Sekminių Bažnyčia 
"Gyvenimas ir Ramybė"

Tarnavimai vyksta:

Antradieniais 18.00 val.

Sekmadieniais 11.00 val.

Kontaktai

Minijos g. 2
Klaipėda, LT 91234. 
Email : gyvenimasirramybe@gmail.com

Tel.: +37063038872

Rekvizitai:

Dešimtinės ir paaukojimai

LT50 7300 0100 7501 1487

Bažnyčios pastorius

Jevgenijus Semčenko

Mus rasite:

 
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas